Žemės ūkio rūmų įkūrimas Lietuvoje ir veikla 1926–1942 m.
Teksto autorius prof. Antanas Stancevičius (1920–2007), pirmasis atkurtų Žemės ūkio rūmų pirmininkas ir garbės pirmininkas
Žemės ūkio būklė Lietuvoje po Pirmojo pasaulinio karo
Nors Lietuvos taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, Vyriausybės sudaryti dar negalėjo, nes kraštas buvo vokiečių okupuotas. Tik pralaimėjusi karą Vakaruose, Vokietija suskato savo kariuomenę atitraukti ir iš Rytuose užimtų kraštų.
1918 m. lapkričio 11 d. Vilniuje pradėjo veikti Laikinoji Lietuvos vyriausybė. Tarp įsteigtų 7 ministerijų buvo ir Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerija (nuo 1924 m. – Žemės ūkio ministerija). Lietuvos taryba jos pirmuoju ministru paskyrė agr. Juozą Tūbelį.
Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos kūrimasis vyko vienu sunkiausiu mūsų kraštui laikotarpiu. Krašte vokiečių okupantai dar vykdė nesibaigiančias žemės ūkio gaminių ir gyvulių rekvizicijas, reikėjo perimti į savo rankas okupantų užgrobtą turtą, sugrąžinti žemę teisėtiems savininkams. Pagaliau – reikėjo nedelsiant imtis atkurti karo ir okupacijos sugriautą ūkį.
Karo padarytų nuostolių niekas neketino grąžinti. Dosni Amerikos lietuvių parama ir 1919 m. iš Vokietijos gauta 115 milijonų markių paskola padėjo valstybės finansams šiokį tokį pagrindą, tad galėjo būti organizuota kariuomenė ir sukurta administracija. Tik nepaprastu darbštumu ir išskirtiniu taupumu dauguma Lietuvos ūkininkų jau 1923–1924 m. pasiekė prieš Pirmąjį pasaulinį karą turėtą ūkio našumo lygį.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir apgynus ją nuo priešų reikėjo rūpintis ekonomikos atkūrimu ir tolesne plėtra. Pirmiausia turėjo būti panaikinti dar užsilikę feodalinio ūkio likučiai. Kadangi Lietuva – agrarinis kraštas, tai privalėjo prasidėti nuo feodalinės žemėnaudos griovimo ir laisvų ūkininkų sluoksnio stiprinimo. Toliau reikėjo keisti ekstensyvią žemdirbystės sistemą nauja, pažangesne, intensyvesne.
Visam tam atlikti iš pradžių turėjo būti įvykdyta žemės reforma. Ji prasidėjo 1919 m., bet jai užbaigti pritrūko 3–4 m., nes 1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija užėmė Lietuvą ir visą politinį, visuomeninį ir ūkinį gyvenimą apvertė aukštyn kojom. Iki to laiko jau buvo įvykdyta absoliučios daugumos dalintinų feodalinių dvarų žemės parceliacija. Iš dvarų paimta žemė sklypais išdalyta bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Beveik baigtas kaimų skirstymas vienkiemiais; liko tik 16 proc. kaimų žemės nuo viso numatyto išskirstyt ploto. Taigi 1919–1939 m. atsirado 159118 naujų ūkių, kurių žemės ploto vidurkis – 10,4 ha.
Dvarų žemės dalijimas mažažemiams ir bežemiams, kaimų į vienkiemius skirstymas buvo tiesioginis Žemės ūkio ministerijos darbas. Žemės ūkio rūmai privalėjo padėti ministerijai telkti ūkininkus ir kitus kaimo žmones į ekonomines ir visuomenines organizacijas žemės ūkio kultūrai ir ekonomikai kelti, padėti ūkininkams modernizuoti ir plėsti žemės ūkio produktų gamybą, gerinti jų kokybę, kad gaminiai turėtų vertę pasaulio rinkose.
Sumanymas kurti žemdirbiams atstovaujančią organizaciją
Sumanymas kurti organizaciją, kuriai būtų pavestas atstovavimas visiems Lietuvos žemdirbiams, jų interesų gynimas valstybės valdžios įstaigose ir pagalba tiek Vyriausybei, sprendžiančiai įvairius žemės ūkio klausimus, tiek patiems žemdirbiams, siekiantiems ūkininkavimo pažangos modernizuojant žemės ūkio gamybą, kilo dar 1921 m., kai žemės ūkio ir valstybės turtų ministras buvo Jonas Pranas Aleksa.
Jo iniciatyva rūpintis žemės ūkio kultūros kėlimo reikalais 1921–1923 m. buvo sukurtos kai kuriose apskrityse Žemės ūkio tarybos ir sušaukti keli jų suvažiavimai. Taip pat buvo ketinama iš jų atstovų sudaryti Centrinę žemės ūkio tarybą, kaip Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos patariamąją instituciją.
Pagal Žemės ūkio tarybų suvažiavimuose svarstomų klausimų pobūdį ir narių sudėtį tie suvažiavimai priminė Žemės ūkio rūmų suvažiavimus, todėl yra laikytini Žemės ūkio rūmų pirmtakais. Juolab kad paskutiniame Žemės ūkio tarybų suvažiavime, įvykusiame 1923 m. lapkričio 23 d., buvo nutarta steigti organizaciją su platesnėmis teisėmis – Žemės ūkio rūmus. Net buvo išrinkta komisija atitinkamam įstatymui paruošti. Ją sudarė: J. Aleksa, J. Tūbelis ir F. Mikšys. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamojo Seimo priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija taip pat numatė Žemės ūkio rūmų kūrimą.
Žemės ūkio rūmų įstatymo projektas Seimui buvo pateiktas 1924 m. lapkričio 16 d. per Seimo valstiečių liaudininkų frakciją. Pagal šį dokumentą, Žemės ūkio rūmuose buvo numatytas dvejopas atstovavimas ūkininkams: tiesioginis ir per ūkininkų organizacijas.
Žemės ūkio rūmų įstatymą svarstė dvi Seimo komisijos – iš pradžių Žemės ūkio ir miškų, vėliau Ekonomikos. Abi komisijos pripažino jį esant netinkamą. Prireikė Ministrų kabineto įsikišimo, kad šiek tiek pataisytą Žemės ūkio rūmų įstatymo projektą Seimas vėl priimtų svarstyti.
Pagaliau 1925 m. gruodžio 19 d., praėjus metams po to, kai įstatymo projektas pasiekė Seimą, Žemės ūkio rūmų įstatymas trečiuoju skaitymu buvo priimtas.
Taip ilgai įstatymo priėmimas truko dėl politinių partijų nesutarimų, kas konkrečiai turėtų atstovauti ūkininkams Žemės ūkio rūmuose ir kokius darbus reikėtų pavesti Rūmams atlikti. Dėl atstovavimo galų gale Seimo daugumos padaryta išvada, kad tai turi būti svarbiausių žemės ūkio srityje veikiančių gamybos, apdirbamosios pramonės, kooperacijos, kredito, mokslo ir žemės ūkio specialistų organizacijų atstovai, bet ne tiesiogiai išrinkti ūkininkai. O darbai, kuriuos privalėtų atlikti Žemės ūkio rūmai, neturėtų varžyti Žemės ūkio ministro veiklos. Dėl to, pagal Žemės ūkio rūmų įstatymą, visą jų veiklą turėjo reglamentuoti Žemės ūkio ministras.
Šiuo įstatymu labai nepatenkintas liko J. Aleksa – Žemės ūkio rūmų steigimo sumanytojas ir įstatymo projekto vienas iš autorių. J. Aleksos manymu, po visų svarstymų ir taisymų įstatymas Žemės ūkio rūmams paliko tik ,,vardą, jokio tikro turinio“. Šitoks ką tik priimto Žemės ūkio rūmų įstatymo vertinimas, matyt, ir kitiems sukėlė abejonių, ar apskritai Rūmai yra reikalingi. Turbūt dėl to net keturis mėnesius delsta, kol galų gale Respublikos Prezidentas A. Stulginskis ir Ministras Pirmininkas L. Bistras jį pasirašė, kad būtų galima skelbti ,,Vyriausybės žiniose“ (1926 m. balandžio 21 d. Nr. 222).
Įstatymui įsigaliojus, kaip buvo numatyta jo 47-ajame paragrafe, Ministrų kabinetas 1926 m. gegužės 18 d. išleido Žemės ūkio rūmų sudarymo taisykles, kuriose įvardintas Rūmų narių skaičius ir sudėtis. Taip pat žemės ūkio ministro įsakymu buvo paskirtas Žemės ūkio rūmų atidarymo laikas – 1926 m. gegužės 27 d. Ši data šiandien ir laikoma Žemės ūkio rūmų įkūrimo data. Rūmų atidarymas turėjo vykti atstovams susirinkus į pirmąjį suvažiavimą (tuo metu vadintas visumos susirinkimu). Tačiau iš tikrųjų Žemės ūkio rūmų suvažiavimas prasidėjo gegužės 26 d. Kaune, Žemės ūkio ministerijos patalpose (dabar Kęstučio g. 27), dalyvaujant žemės ūkio ministrui Mykolui Krupavičiui ir 17 įvairių žemės ūkio srities organizacijų vadovų.
Į suvažiavimą susirinkti turėjo 33 išrinkti atstovai. Tačiau dėl to, kad paruošiamieji darbai rinkimams į Rūmus vyko labai skubotai ir dėl kai kurių kitų priežasčių, ypač dėl neseniai įvykusių rinkimų į Trečiąjį Seimą, kurių rezultatai iš pagrindų pakeitė Antrajame Seime buvusį politinių jėgų santykį, daug organizacijų savo įgaliotinių į suvažiavimą visai nesiuntė. Vis dėlto suvažiavime kalbėjęs Žemės ūkio departamento direktorius agr. A. Vienožinskis pažymėjo, kad suvažiavimas teisėtas ir gali vykdyti savo funkcijas, nes susirinko daugiau nei pusė įstatymo numatyto narių.
Tačiau vietoj penkių Rūmų valdybos narių tebuvo išrinkti tik trys, paliekant dvi laisvas vietas suvažiavime nedalyvavusių organizacijų atstovams. Panašiai buvo pasielgta ir su revizijos komisijos rinkimais – iš trijų narių išrinkti du. Taigi pirmąją (nors ir nepilną) valdybą sudarė J. Valatka, A. Kubilius ir F. Lapinas. Atlikęs valdybos ir revizijos komisijos rinkimus suvažiavimas daugiau jokių kitų klausimų nesvarstė ir išsiskirstė.
Rūmų paleidimas ir antrasis suvažiavimas
Prisiminus ano meto įvykius galima sakyti, jog prasidėjusi Žemės ūkio rūmų veikla tebuvo formali. 1926 m. birželio 8 d. Seimas išrinko naują Respublikos Prezidentą – valstiečių liaudininkų atstovą dr. Kazį Grinių, o birželio 14 d. sudarytas naujas Ministrų kabinetas, į kurį žemės ūkio ministru buvo pakviestas agr. dr. Jurgis Krikščiūnas.
Naujasis Ministrų kabinetas 1926 m. birželio 24 d. Žemės ūkio rūmus paleido. Kaip aiškina tų laikų spauda, taip pasielgta vien dėl politinių priežasčių, nes Rūmuose atstovų daugumą sudarė ne valdančiosioms partijoms priklausantys žmonės. Žemės ūkio ministro J. Krikščiūno išdėstyti Rūmų paleidimo motyvai kiek kitokie – Rūmų sudėtis neatitiko ,,dabartinės vyriausybės demokratinio nusistatymo“, nes jie vargu ar atstovavo nors 10 proc. Lietuvos ūkininkų.
Pagal Ministrų kabineto 1926 m. rugpjūčio 18 d. priimtas naujas Žemės ūkio rūmų sudarymo taisykles, Rūmai turėjo susidėti iš 18 atstovų: 6 – nuo Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos (sutrumpintas pavadinimas – ,,Lietūkis“), 4 – nuo pieno perdirbimo įmonių, 3 – nuo žemės ūkio augalų ir gyvulių augintojų organizacijų, 2 – nuo Lietuvos agronomų sąjungos, po 1 – nuo Centrinės galvijų kontrolės sąjungos, Žemės ūkio akademijos ir Žemės banko. Taigi ir naujosios taisyklės nesuteikė galimybės tiesiogiai ūkininkams būti gausiau už kitus atstovaujamiems Rūmuose.
1926 m. rugsėjo 23–24 d. Žemės ūkio ministerijos patalpose įvyko pirmasis naujai sudarytų (o iš tikrųjų antrasis po įkūrimo) Rūmų suvažiavimas. Šį sykį jau buvo išrinkta visa valdyba, kurią sudarė buvęs žemės ūkio ministras J. Aleksa (pirmininkas), agr. P. Kregždė (sekretorius), agr. doc. J. Kriščiūnas (iždininkas), ūkininkas J. Fledžinskis ir agr. prof. J. Tonkūnas (nariai). Vėliau J. Kriščiūną pakeitė J. Glemža.
Taigi J. Aleksa yra pirmasis Žemės ūkio rūmų valdybos, o pagal įstatymą – ir Rūmų pirmininkas. Tai buvo pati tinkamiausia toms pareigoms asmenybė ne tik dėl organizacinių gebėjimų, bet dar todėl, jog jis jau turėjo sukūręs savo Žemės ūkio rūmų veiklos viziją ir tik beliko ją įgyvendinti.
Trečiasis suvažiavimas ir tikrosios veiklos pradžia
Uždavinys, kurį pirmiausia sau iškėlė naujoji Žemės ūkio rūmų valdyba – nuodugniai susipažinti su 1927 m. valstybės biudžeto projektu, ypač su ten numatytomis lėšomis žemės ūkiui remti. Taip pat naujajai valdybai buvo pavesta išnagrinėti žemės ūkio gaminių eksporto sąlygas ir galimybes, nes nuo jų eksporto plėtros priklausė viso krašto ekonominė gerovė. Todėl šie klausimai ir buvo parinkti svarstyti artimiausiame Žemės ūkio rūmų suvažiavime, kuris įvyko 1926 m. spalio 31–lapkričio 1 d. Trečiuoju suvažiavimu prasidėjo tikroji Žemės ūkio rūmų veikla, kuri tęsėsi, nors ir su kai kuriais sutrikimais, iki Lietuvos aneksijos.
1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje įvyko valstybės perversmas. Naujuoju Prezidentu tapo A. Smetona, o žemės ūkio ministru vietoj dr. J. Krikščiūno – vėl J. Aleksa. Taigi į kaimui svarbų aukštą postą sugrįžo valstybės veikėjas, kuris Žemės ūkio rūmus visada laikė vienintele savivaldos institucija, galinčia sukurti organizuotą, stiprią krašto ,,ūkininkų visuomenę“ ir ją paversti aktyvia ekonomine jėga valstybėje.
Rūmų išsaugojimo uždavinys J. Aleksai palengvėjo, kai buvęs pirmasis žemės ūkio ir valstybės turtų ministras J. Tūbelis 1927 m. gegužės 3 d. buvo paskirtas finansų ministru. Šių dviejų aukštas pareigas užimančių ir didelės erudicijos agronomų siūlomai agrarinei politikai pritarė ir ją rėmė taip pat Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. Todėl jos vykdymą krašte buvo galima pradėti didelėmis žemės ūkio pertvarkomis, kuriose svarbus vaidmuo teko ir Žemės ūkio rūmams.
J. Aleksai vadovaujant Žemės ūkio ministerijai prasidėjo laipsniškas veiklos pasidalijimas tarp ministerijos ir Rūmų – Žemės ūkio rūmams buvo pavesti visi darbai, susiję su žemės ūkio kultūros kėlimu ir gamybos skatinimu. Tuo tarpu Žemės ūkio ministerija pasiliko sau visus rūpesčius, kylančius ryšium su valstybės turto tvarkymu ir naudojimu.
Šitokiu darbų pasidalijimu buvo išvengta Žemės ūkio ministerijos ir Žemės ūkio rūmų veiklos dubliavimosi. Ministerija kūrė žemės ūkio strategiją, nustatinėjo krašto agrarinės politikos gaires, ieškojo žemės ūkio gaminiams rinkų užsienyje ir sudarinėjo sąlygas, kad Žemės ūkio rūmai galėtų sutelktomis ūkininkų jėgomis tą politiką vykdyti ir išspręsti krašto ekonomikai svarbius uždavinius.
Jau nuo 1927 m. pradžios Žemės ūkio rūmams buvo perduota mėnraščio ,,Ūkininko patarėjas“ leidyba. Taip pat Žemės ūkio rūmai iš Žemės ūkio ministerijos perėmė ir žemės ūkio mokslo žurnalo ,,Žemės ūkis“ leidimą. Rūmams iš karto pavyko padidinti savo leidinių prenumeratorių skaičių.
Taip pat buvo pradėtos leisti knygelės įvairiais žemės ūkio klausimais. Vėliau tokios literatūros leidyba labai išsiplėtė ir sudarė numeruotų eilės numeriu vienkartinių leidinių seriją, pavadintą ,,Ūkininko knygynėlis“.
Žemės ūkio ministerija nuo 1927 m. pradžios perdavė Rūmams ir visus apskričių bei rajonų agronomus. Lietuvoje buvo numatyta turėti 60 agronominių rajonų. Tačiau Žemės ūkio rūmai veiklą pradėjo tik su 43 rajoniniais agronomais, mat trūko kvalifikuotų specialistų. Nuo vidurio metų tas skaičius buvo papildytas Žemės ūkio akademiją baigusiais absolventais tiek, kad visuose rajonuose dirbtų po agronomą.
Ketvirtasis ir penktasis suvažiavimai
1927 m. vasario 21 d. įvyko ketvirtasis Žemės ūkio rūmų suvažiavimas. Jame apsvarstyta sunki ūkininkų būklė, susidariusi dėl kelių paskutiniųjų metų javų nederliaus. Patvirtintas Rūmų valdybos darbo planas ir išlaidų sąmata 590070 Lt sumai. Įsteigti Agronominės propagandos (vėliau Agronomijos), Gyvulininkystės ir Smulkių ūkio šakų skyriai, toliau tęstas žemės ūkio produkcijos eksporto reikalų svarstymas. Taip pat suvažiavime vėl buvo pageidaujama, kad Žemės ūkio rūmuose būtų gausiau atstovaujama ūkininkams, tačiau to nebuvo galima iš karto padaryti nepakeitus Žemės ūkio rūmų narių rinkimo tvarkos.
Po suvažiavimo 1927 m. vasario 26 d. prie Žemės ūkio rūmų, kaip autonominė, su atskira sąmata valstybės iždo išlaikoma organizacija, buvo įsteigta Lietuvos žemės ūkio tyrimo įstaiga. Jos uždavinys – rūpintis visų žinybų daromais laukų ir gyvulių ūkio tyrimais, juos finansiškai remti, derinti tarpusavyje ir kreipti pačioms aktualiausioms žemės ūkio problemoms spręsti.
Nuo 1927 m. liepos 1 d. pradėjo veiklą ir kita prie Žemės ūkio rūmų įkurta tarnyba – Centralinis žemės ūkio sąskaitybos biuras. Biuras kasmet turėjo apskaičiuoti pavienių ir visų šalies respondentinių ūkių ūkininkavimo rezultatus.
1927 m. birželio 10 d. įvykusiame penktajame Žemės ūkio rūmų suvažiavime, be dvylikos Rūmų narių, dalyvavo dar dvylika ūkininkų iš įvairių Lietuvos vietovių. Pastarieji atvažiavo į suvažiavimą kaip stebėtojai, nes balsavimo teisės neturėjo. Svarbiausias klausimas, kurį svarstė suvažiavimas – tai Žemės ūkio rūmų reorganizacija.
Tam klausimui buvo ruošiamasi dar nuo 1926 m. rudens, kai Žemės ūkio rūmų pirmininku buvo išrinktas J. Aleksa. Jis nuo seno puoselėjo mintį, jog Rūmai negalės būti visaverte ūkininkų atstovybe, jei pastarieji patys nerinks Rūmų narių, o jų išrinkti nariai nesudarys daugumos Rūmuose.
Penktasis suvažiavimas pritarė siūlymui, kad visos Lietuvos ūkininkai išrinktų dvidešimt keturis Žemės ūkio rūmų narius, o dar dvylika Rūmų narių rinktų įvairiose žemės ūkio sferose dirbančių organizacijų atstovai.
Ministrų kabineto nutarimu senos sudėties Rūmai nuo 1927 m. lapkričio 10 d buvo paleisti. Žemės ūkio ministras iki naujai išrinktų Žemės ūkio rūmų suvažiavimo buvusios Rūmų valdybos pareigas eiti ir Rūmų reikalus tvarkyti pavedė laikinajai komisijai, į kurią paskyrė: agr. J. Tallat-Kelpšą (pirmininkas, kartu ir Rūmų direktorius), agr. A. Gilvydį, agr. P. Kregždę, J. Bulvičių, J. Glemžą, L. Račiūną ir agr. J. Masiulį.
1927 m. rugpjūčio 12 d. du ministrai – žemės ūkio ir vidaus reikalų – paskelbė ,,Žemės ūkio tarybų rinkimams vykdyti instrukciją“. Mat Ministrų kabinetas nutarė pirmiausia dar prieš Rūmų rinkimus suformuoti apskričių žemės ūkio tarybas, kurios vėliau turėjo rinkti ir didžiąją dalį Žemės ūkio rūmų narių. Buvo išleistos „Apskričių žemės ūkio tarybos sudarymo taisyklės“ ir „Žemės ūkio rūmų sudarymo taisyklės“.
Prasidėjo intensyvus darbas pasiruošti Žemės ūkio rūmų suvažiavimui, į kurį turėjo susirinkti kitaip nei iki tol rinkti ūkininkų atstovai.
Rinkimams vesti Kaune buvo sudaryta Vyriausioji Žemės ūkio rūmų komisija. Jai Ministrų kabinetas pavedė skirti narius į apskričių ūkininkų komisijas, kurių pareiga – sudaryti sau analogiškas valsčių ūkininkų komisijas ir prižiūrėti pastarųjų darbą. Valsčių ūkininkų komisijos turėjo vesti ir pačius rinkimus. Ne vėliau kaip per dvi savaites po rinkimų apskrities ūkininkų komisijos pirmininkas privalėjo sušaukti pirmąjį apskrities žemės ūkio tarybos posėdį, kuriame reikėjo išrinkti atstovus į Žemės ūkio rūmus. Iš to meto Didžiojoje Lietuvoje buvusių dvidešimt apskričių tik dviem didžiausioms – Šiaulių ir Panevėžio apskritims – buvo leista turėti Žemės ūkio rūmuose po du atstovus. Visų kitų apskričių ūkininkai galėjo išsirinkti tik po vieną atstovą.
Žemės ūkio organizacijos savo atstovus į Žemės ūkio rūmus rinko tų organizacijų nusistatyta tvarka. Žemės ūkio rūmų sudarymo taisyklėse buvo iš anksto numatyta, kad Lietuvos ūkininkams atstovaus dvidešimt du tiesiogiai išrinkti apskričių žemės ūkio tarybų ir du deleguoti Klaipėdos krašto žemės ūkio rūmų nariai.
Buvo nuspręsta, kad pieno perdirbimo bendrovės Rūmuose turės 3 narius, žemės ūkio draugijos ir kitos ūkininkų ekonominės ir kooperatinės organizacijos – 3, Centrinė galvijų kontrolės sąjunga, gyvulių ir sėklų augintojų sąjungos ir kitos žemės ūkio kultūros kėlimo srityje veikiančios organizacijos – 3, Žemės bankas – 1 narį, Agronomų sąjunga – 1 ir Žemės ūkio akademija – 1. Iš viso 36 Žemės ūkio rūmų nariai. Taigi Žemės ūkio rūmų sudėtyje buvo numatyta turėti tiek žemės ūkio produkcijos gamintojų, tiek jos supirkėjų ir perdirbėjų bei ūkininkams skirtų žemės ūkio gamybos priemonių tiekėjų atstovus.
Produktyviausio ir efektyviausio veiklos laikotarpio pradžia
Pirmasis reformuotų naujos sudėties Žemės ūkio rūmų narių suvažiavimas įvyko 1928 m. kovo 1–6 d. Kaune, Lietuvos šaulių sąjungos rūmuose. Iš 36 narių suvažiavime dalyvavo 35.
Savo kalboje ministras J. Aleksa nurodė pagrindinius Žemės ūkio rūmų darbus, kuriuos reikia per kiek galima trumpesnį laiką padaryti. Pirma – pertvarkyti ir modernizuoti Lietuvos žemės ūkį pasinaudojant mokslo pažanga, antra – šviesti bei lavinti kaimo žmones, kad iš jų galėtų atsirasti organizuota ūkininkų visuomenė.
Kad būtų galima geriau ir sparčiau išnagrinėti pateiktus suvažiavimui svarstyti klausimus, buvo išrinktos 6 specialios komisijos. Suvažiavimas svarstė ir Žemės ūkio rūmų įstatymo pakeitimo projektą. Taip pat buvo pasiūlyta mažinti apskrities žemės ūkio tarybos narių skaičių. Mėginta rasti nuolatinį Žemės ūkio rūmų finansavimo šaltinį. Priimta apskričių žemės ūkio taryboms skirta jų veiklos instrukcija.
Šiame suvažiavime Žemės ūkio rūmai prisiėmė anksčiau Žemės ūkio ministerijos vykdytą sudėtingą Žemės ūkio ir pramonės parodų rengimo darbą. Rūmai įsipareigojo jau 1928 m. birželio 28 d.–liepos 3 d. organizuoti VII Lietuvos jubiliejinę, skirtą 10 metų Nepriklausomos Lietuvos sukakčiai paminėti, Žemės ūkio ir pramonės parodą Kaune, o tų pačių metų rudenį pirmąją Lietuvos gyvulininkystės parodą Šiauliuose.
Suvažiavime, trukusiame 6 dienas, buvo apsvarstyta daugybė ir kitų klausimų, pradedant žemės ūkio kreditavimu ir mokesčiais, baigiant įvairių žemės ūkio produktų eksportu ir pavasario sėjos reikalais. Iš viso apsvarstyti 67 klausimai ir priimti atitinkami nutarimai. Taip pat išklausytos 14 apskričių atstovų kalbos.
Pagaliau suvažiavimas pabaigtas išrenkant Žemės ūkio rūmų valdybą iš 7 asmenų: J. Aleksos, J. Tonkūno, P. Kregždės, P. Variakojo, J. Krikščiūno, A. Gilvydžio ir J. Girniaus. Jos pirmininku išrinktas prof. J. Tonkūnas.
Nuo 1928 m. kovo mėn. suvažiavimo prasidėjo pats produktyviausias ir efektyviausias Žemės ūkio rūmų veiklos laikotarpis. Suvažiavimas buvo tarsi antrasis Žemės ūkio rūmų užgimimas.
Pagrindinių Žemės ūkio rūmų funkcijų esmę sudarė:
1. Rūpinimasis kaimo žmonių žemės ūkio švietimu per Žiemos žemės ūkio mokyklas, kursus, žemės ūkio specialistų skaitomas paskaitas, pastarųjų vykdomus ūkininkų ūkiuose parodomuosius lauko bandymus ir pan.
2. Rūpinimasis ūkininkų, organizuojančių savo ūkiuose žemės ūkio gamybą, ir ūkininkių, tvarkančių namų ūkio reikalus, profesinės kvalifikacijos kėlimu.
3. Rūpinimasis krašto svarbiausiųjų žemės ūkio šakų plėtra ir derinimu tam parenkant tinkamiausius būdus ir priemones.
4. Įvairiapusė pagalba žemės ūkio kooperatinėms, ekonominėms, profesinėms organizacijoms ir jų veiklos priežiūra.
5. Teisinės, ekonominės ir politinės padėties žemės ūkyje stebėsena, kad būtų galima teikti Vyriausybei žinias, siūlymus ir patarimus visais žemės ūkio reikalais.
6. Žemės ūkio mokslinių tyrimų plėtojimas, kad spartėtų žemės ūkio kultūros kilimas ir ūkių modernėjimas.
7. Atgaivinimas, ugdymas ir globa tautodailės ir namudinės pramonės, besiremiančios liaudies tradicijomis, bet pritaikytos nūdienos gyvenimui.
8. Periodinės žemės ūkio spaudos (laikraščių, žurnalų), populiarų bei mokslo knygų leidyba ir specialių radijo laidų organizavimas.
9. Žemės ūkio parodų organizavimas.
Dar pirmosios redakcijos Žemės ūkio rūmų įstatymas numatė, kad Rūmų valdymas priklauso suvažiavimui ir jo renkamai valdybai. Suvažiavimas buvo aukščiausia Žemės ūkio rūmų valdymo institucija. Nuo vieno suvažiavimo iki kito visus Rūmų reikalus tvarkydavo valdyba. Valdybos nariai gaudavo Žemės ūkio rūmų suvažiavimo nustatytą atlyginimą.
Kadangi tų reikalų buvo daug, tai iki 1936 m. valdyba į posėdžius rinkdavosi kas antrą savaitę, o kartais ir dažniau. Nuo 1936 m. valdybos posėdžių sumažėjo.
Kasmet Žemės ūkio rūmų valdybos sudėtis šiek tiek keisdavosi. Pirmosios nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu Žemės ūkio rūmų valdybos (dabar Žemės ūkio rūmų) pirmininkais yra buvę šie asmenys:
1. J. Aleksa (1926-09-23–1927-11-10).
2. J. Tonkūnas (1928-03-06–1928-11-02).
3. P. Variakojis (1928-11-02–1929-03-21).
4. A. Jučas (1929-03-21–1930-03-29).
5. V. Kurkauskas (1930-03-29–1931-03-28 ir 1932-07-16–1933-04-03).
6. V. Kraučiūnas (1931-03-28–1932-04-16 ir 1933-04-03–1936-04-07).
7. V. Vilkaitis (1936-04-07–1938-05-07).
8. J. Fledžinskis (1938-05-07–1940-08-31 ir 1941-07-07– 1942-07-24).
Žemės ūkio rūmų veiklai išsiplėtus susirūpinta, kaip palengvinti valdybai Rūmų reikalų tvarkymą. 1936 m. keičiant Žemės ūkio rūmų įstatymą buvo sustiprintas Rūmų direktoriaus vaidmuo: jam perduota tvarkyti dalis reikalų, kuriais anksčiau rūpinosi valdyba. Valdybai palikta spręsti tai, kas nebuvo tiesiogiai susiję su Žemės ūkio rūmų turto, lėšų ir personalo administravimu. Rūmų direktoriaus pareigybė prilyginta valstybės tarnybai. Todėl Rūmų direktorių toliau skyrė nebe valdyba, o Respublikos Prezidentas remdamasis žemės ūkio ministro teikimu.
Rūmų direktoriaus pareigos įstatyme numatytos tokios: atstovauti Rūmams valdžios įstaigose ir visuomeninėse organizacijose; skirti, atleisti ir perkelti Rūmų tarnautojus ir darbininkus; tvarkyti Rūmų nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą ir atskaitomybę; nustatyti Rūmų tarnautojams atlyginimus; vykdyti Rūmų suvažiavimo patvirtintą sąmatą; atlikti tai, ką pavesdavo žemės ūkio ministras ir Rūmų valdyba. Tad Rūmų direktoriaus vaidmuo išaugo.
Pirmasis Žemės ūkio rūmų direktorius buvo agr. J. Tallat-Kelpša. Jis 1935 m. rugsėjo 1 d. iš pareigų pasitraukė, nes perėjo dirbti akc. bendrovės ,,Maistas“ valdybos pirmininku ir vyriausiuoju direktoriumi. Iki tol, kol 1936 m. spalio 16 d. nauju Žemės ūkio rūmų direktoriumi buvo paskirtas agr. S. Jokūbauskas, šias pareigas ėjo vicedirektorius agr. A. Vaškelis.
Po šeštojo suvažiavimo prasidėjusi intensyvi Žemės ūkio rūmų veikla skatino struktūrinių padalinių plėtrą ir tarnautojų, ypač žemės ūkio specialistų, skaičiaus didėjimą. Prie keturių skyrių: Agronomijos, Gyvulininkystės, Smulkių ūkio šakų, Spaudos ir propagandos, nuo 1929 m. sausio 15 d. prisidėjo dar vienas – Statybos skyrius, kuris turėjo padėti ūkininkams, statantiems trobesius (gyvenamuosius ir ūkinius).
Nuo 1925 m. Žemės ūkio rūmai pradėjo vykdyti planingus nusausintų pelkių ir įmirkusių žemių kultūrinimo darbus. Iš pradžių tais reikalais užsiiminėjo Agronomijos skyrius. Tačiau darbams plečiantis 1937 m. balandžio 1 d. nuo Agronomijos skyriaus atskirtas Pievų ir ganyklų kultūrinimo skyrius, vėliau pavadintas Žalienų skyriumi.
Vyraujant krašte mažai pajamingiems smulkiems ūkiams, kad jų šeimininkai galėtų papildyti savo pajamas, didelę reikšmę turėjo tradicinių kaimo amatų plėtra. Šia veikla rūpintis 1931 m. Žemės ūkio rūmai įsteigė Namų pramonės skyrių.
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje padidėjo dėmesys buitinės kultūros ugdymui kaime. Žemės ūkio rūmai rūpindamiesi žemės ūkio kultūros ir kaimo žmonių gerovės kėlimu negalėjo palikti be dėmesio namų ūkio pažangos. Žemės ūkio rūmų vadovybė dar 1928 m. numatė pradėti vykdyti plačią kaimo moterų švietimo programą. Ji turėjo skatinti namų ūkio pažangą. Tai veiklai plėtoti nuo 1937 m. gruodžio 1 d. Žemės ūkio rūmuose pradėjo veikti Namų ūkio skyrius.
Greta šių dalykinių Žemės ūkio rūmų skyrių dar veikė du administraciniai skyriai – Bendrųjų reikalų, kuris tvarkė Rūmų ūkio, raštinės, personalo ir kitus bendrojo pobūdžio reikalus, ir buhalterija.
Iš Rūmų sąmatos buvo išlaikomos ir dvi mokslinio pobūdžio autonominės tarnybos. Tai Žemės ūkio sąskaitybos ir ekonomikos biuras ir Lietuvos žemės ūkio tyrimo įstaiga. Pastarąją tarnybą nuo 1938 m. sausio 1 d. perėmė Žemės ūkio ministerija.
Žemės ūkio rūmų funkcijoms vykdyti dirbo nemažas specialistų, tarnautojų ir darbininkų personalas centre ir dar didesnis – rajonuose, pavaldžių apskričių agronomams. Paskutiniaisiais prieš sovietų aneksiją – 1939 ir 1940 metais – Žemės ūkio rūmai turėjo centre 98 ir rajonuose 340 darbuotojų.
Dar pirmosios Lietuvos Vyriausybės, pradėjusios valstybės kūrimo darbą, suprato, kad greitas žemės ūkio atkūrimas ir tolesnė sparti jo pažanga neįmanoma be apsišvietusių žmonių. Todėl greta bendrojo lavinimo mokyklų tinklo plėtros susirūpinta kaimo žmonių profesiniu mokymu.
Žemės ūkio ministerija siekdama spartinti ūkininkų profesinį švietimą ir mokymą bei taupydama valstybės lėšas susitarė su Švietimo ministerija steigti prie 4 skyrių pradžios mokyklų pridėtines žemės ūkio klases. Jų tikslas – baigusiam pradžios mokyklą ir pasilikusiam kaime jaunimui suteikti būtiniausių žemdirbystės, gyvulininkystės, sodininkystės, daržininkystės, bitininkystės, žemės ūkio kooperacijos žinių. Žemės ūkio klasėse mokėsi paprastai 15–17 m. amžiaus ūkininkų vaikai, mokslas būdavo išeinamas per 5–5,5 mėn.
Žemės ūkio klasės iki 1928 m. priklausė Žemės ūkio ministerijai. Nuo 1928 m. sausio 1 d. jas perėmė Žemės ūkio rūmai ir šį darbą sėkmingai plėtojo. Deja, reikia pripažinti, kad žemės ūkio klasės kaimo bendruomenėse didesnio autoriteto neįgijo. Nuo 1932–1933 mokslo metų žemės ūkio klasių klausytojų skaičius ėmė labai mažėti ir Žemės ūkio rūmai, pritarus Žemės ūkio ministerijai, visas žemės ūkio klases uždarė. Per 5 metus (1928–1933 m.) jas baigė 8705 klausytojai.
Žemės ūkio klasės tebuvo tik laikina priemonė sprendžiant ūkininkų profesinio švietimo uždavinius. Todėl kai tik atsirado Žemės ūkio akademiją ir aukštesniąsias žemės ūkio mokyklas baigusių agronomų, namų ūkio ir kitokių sričių specialistų, buvo pradėtos steigti Žiemos žemės ūkio mokyklos. Pirmąją valstybės išlaikomą – Žiemos žemės ūkio mokyklą Žemės ūkio departamentas įsteigė 1927 m. Alovėje (Alytaus aps.). Po metų Alovės mokykla buvo perduota Žemės ūkio rūmams. Tuo pačiu metu buvo įsteigtos dvi privačios – Jovarų ir Danilavos mokyklos.
Tačiau ir Žiemos žemės ūkio mokyklas galima laikyti tik ūkininkų pasitobulinimo kursais, nes mokslas jose prasidėdavo lapkričio mėnesį ir trukdavo iki balandžio. Į žiemos žemės ūkio mokyklas būdavo priimami ne jaunesni kaip 17 m. amžiaus mokantys skaityti ir rašyti berniukai ir mergaitės. Mokslas buvo nemokamas.
1938 m. veikė 14 Rūmų išlaikomų Žiemos žemės ūkio mokyklų: Betygalos, Grinkiškio, Kretingos, Kupiškio, Jiezno, Mažeikių, Širvintų, Tauragės, Utenos, Varnių, Veisiejų (atkelta iš Saugų, iš Klaipėdos krašto) Zarasų, Žeimelio, Žiežmarių. Dar trys buvo privačios, bet Rūmų šelpiamos mokyklos: Astravo, Bubių ir Pakamačių.
Žiemos žemės ūkio mokyklas iš viso baigė 3463 mokiniai. Lietuvai neramiais karo ir okupacijų 1940–1942 m. baigusių Žiemos žemės ūkio mokyklas skaičius padidėjo dar 1143.
Vaikinų skyriuje buvo dėstomi daugiausia žemės ūkio dalykai: žemdirbystė, gyvulininkystė, paukštininkystė, bitininkystė, sodininkystė, daržininkystė, ūkio organizavimas, žemės ūkio kooperacija, krašto ir visuomenės mokslas, žemės ūkio statyba, raštvedyba, žemės ūkio skaičiavimas, lietuvių kalba ir raštvedyba, higiena. Mergaitės žemės ūkio dalykus praeidavo trumpiau, kad liktų daugiau laiko namų ūkio dalykams – maisto gaminimui, konservavimui, namų tvarkai ir skalbimui, siuvimui ir rankdarbiams, vaikų auklėjimui ir ,,dailiajam elgesiui“. Mokiniams ir tėvams pageidaujant šalia žemės ūkio ir namų ūkio dalykų Žiemos žemės ūkio mokyklose mokiniai galėjo mokytis dainavimo, staliaus darbų, užsiimti sportu.
Suaugusių ūkininkų ir dirbančio kaimo jaunimo profesinis švietimas
Patį ryškiausią Žemės ūkio rūmų agronomų ir kitų specialistų darbo barą sudarė suaugusių ūkininkų ir dirbančio kaimo jaunimo profesinis švietimas.
Žemės ūkio rūmai nuo savo veiklos pradžios metai iš metų didino rengiamų žemės ūkio ir namų ūkio kursų įvairovę. Dažniausiai tai būdavo trumpalaikis, trunkantis nuo kelių dienų iki kelių savaičių mokymas. Bet pasitaikydavo nemažai kursų su tokiomis mokymo programomis, kurias išeiti prireikdavo ne vieno mėnesio. Pagal tuometinius duomenis, nuo 1928 m. iki Lietuvos nepriklausomybės praradimo 1940 m. surengti 10253 įvairūs kursai. Metodiniu atžvilgiu kursams vadovavo Žemės ūkio rūmų atitinkami skyriai, o juos organizuodavo apskričių agronomai, rajonų agronomų ir kitų žemės ūkio specialistų padedami.
Daugiausia – 4963 kursus Žemės ūkio rūmai surengė ūkininkams. Juos galima vadinti bendraisiais žemės ūkio kursais, nes juose būdavo mokoma bendrųjų žemės ūkio dalykų – žemdirbystės, gyvulininkystės, sodininkystės, daržininkystės, žemės ūkio kooperacijos, statybos ir pan. Iš to kursų skaičiaus 15 kursų Dotnuvoje ir Kaune baigė 898 pradžios mokyklų mokytojai, kad galėtų dėstyti žemės ūkio dalykus žemės ūkio klasėse.
Bendrieji žemės ūkio kursai – patys masiškiausi kursai ūkininkams. Jie paprastai trukdavo po 3–6 d. Juose užsiėmimai vykdavo kasdien vakarais po 3–4 val.
Iš Žemės ūkio rūmų organizuojamų specialiųjų kursų nemažo susidomėjimo susilaukdavo melžimo ir gyvulių priežiūros bei šėrimo kursai. Labai reikšmingi kraštui buvo Žemės ūkio rūmų nuo 1930 m. rengiami 2 mėn. trukmės arklių kaustymo kursai kalviams. Dar buvo rengiami sodininkystės, daržininkystės, molio, betono ir krosnių statybos, pastatų dažymo, akmenų sprogdinimo kursai.
Nuo neatmenamų laikų Lietuvos kaime laukais ir jų produkcija paprastai užsiimdavo ūkio šeimininkas, o tos produkcijos racionalus vartojimas būdavo daugiau šeimininkės rūpestis. Tad nebuvo galima viso dėmesio skirti tik ūkininko profesiniam lavinimui nuošalėje paliekant ūkininkę. Jai taip pat reikėjo kelti savo profesinę kvalifikaciją.
Iš specialiųjų kursų labai didelio susidomėjimo susilaukė nuo 1928 m. pradėti ruošti namų ūkio kursai ūkininkėms. Tai buvo Lietuvos kaimo moterų švietimo naujovė. Kursuose buvo dėstoma virimas, kepimas, maisto produktų konservavimas, namų tvarka, skalbimas, daržininkystė, sodininkystė ir kai kurie bendrojo lavinimo dalykai, kaip antai higiena. Labai greitai šis darbas išsiplėtė. Bendrojo pobūdžio kursai moterims subiro į teminius, specialiosios paskirties trumpalaikius kursus, kaip virimo, kepimo, konservavimo ir pan. Plėtėsi ir ūkininkėms skirtų kursų tematika.
Namų ūkio kursai turėjo labai didelį pasisekimą, o vėliau į namų ūkio pažangos skatinimo darbą buvo įtrauktos ir pačios moterys – 1938 m. kovo mėn. įvyko moterų pasitarimas dėl Lietuvos ūkininkių draugijos steigimo. Greit buvo įregistruoti draugijos įstatai. Organizacijos tikslas – suburti visas Lietuvos ūkininkes ir ūkyje dirbančias moteris vieningai ir ryžtingai ūkinei, tautinei ir kultūrinei veiklai.
Tradicinių kaimo amatų plėtojimas
Lietuvoje nuo seno buvo daug smulkių ūkių. Įvykdžius žemės reformą, jų skaičius dar padidėjo. Kadangi tuomet kaime šeimos būdavo gana gausios, tai dažname ūkyje atsirasdavo darbo jėgos perteklius, kurio nebuvo kur panaudoti. Ypač padaugėdavo laisvų darbo rankų, kai baigdavosi vasaros darbymetis, vėlyvą rudenį namo sugrįždavo išėję samdiniais dirbti šeimos nariai. Todėl Žemės ūkio rūmuose kilo mintis organizuoti kaimo žmones namų pramonės ir namų apyvokos dirbinių gamybai, kad šitaip būtų naudingai išnaudotas laisvas po žemės ūkio darbų laikas ir atsirastų papildomo uždarbio galimybė.
Rūmams beliko tik praplėsti jau dirbamų švietėjiškų ir mokymo darbų apimtis, t.y. pradėti rengti norintiems išmokti tradicinių buities ir dailiųjų liaudies amatų įvairius kursus ir kaip metodinę medžiagą išleisti dailiesiems amatams skirtas knygas bei kitus leidinius, lavinančius kaimo amatų meninį skonį bei skiepijančius autentišką liaudiškumo dvasią. Taip pat padėti kaimo meistrams pašalpomis, kad jie galėtų apsirūpinti žaliavomis ir įrankiais, organizuoti amatininkų gaminių pardavimą Lietuvos miestuose ir užsienyje. Ta veikla nuo 1931 m. užsiėmė Namų pramonės skyrius.
Žemės ūkio rūmai ketvirtajame dešimtmetyje ėmėsi propaguoti liaudies meno dirbinius. Visoje šalyje organizuoti įvairios trukmės audimo, mezgimo, rankdarbių, keramikos, kailininkystės, veltinių vėlimo kursai. Žemės ūkio specialistai, dailininkai, muziejininkai skaitė paskaitas, rengė įvairių namų pramonės šakų ir liaudies meno dirbinių parodas. Taip pat Žemės ūkio rūmai pasiekė, kad parodose rodomi namų pramonės ir liaudies meno dirbiniai būtų pradėti premijuoti kaip ir išauginti žemės ūkio augalai, gyvuliai, įvairūs maisto produktai, pastatai, mašinos, įrengimai.
Nors visa Namų pramonės skyriaus veikla nebuvo itin svarbus indėlis į krašto ekonomiką, tačiau buvo iškovotos solidžios pozicijos šalies kultūroje, sustiprėjo lietuvių liaudies tradicijų tęstinumas ir susidarė prielaidos tolesniam liaudiškų formų plėtimui XX a. antrojoje pusėje, kai Lietuva buvo sovietų okupuota.
Visose šalyse prie ūkininkų profesinio švietimo daug prisideda žemės ūkio parodos. Nuo 1924 m. parodų rengimą perėmė Žemės ūkio departamentas, kuris 1928 m. tą darbą perdavė Žemės ūkio rūmams.
Parodos būdavo dvejopos: bendrosios ir specialiosios. Jos skyrėsi ir apimtimi. Vienos bendrosios parodos savo eksponatais atstovavo visam kraštui, kitos – rajonui ar apygardai. Nors didžiausio visuomenės dėmesio sulaukdavo Kaune vykusios visos šalies parodos, tačiau ūkininkų švietimui didesnę reikšmę turėjo rajonų ir apygardų žemės ūkio parodos.
Kai visos šalies parodos pradėtos rengti kartu su Prekybos, pramonės ir amatų rūmais, jos pavadintos Žemės ūkio ir pramonės parodomis. Žemės ūkio rūmams teko organizuoti 4 šalies parodas (1928, 1930, 1935 ir 1936 m.). Jos visos vyko laikinojoje sostinėje Kaune, Parodų kalne, K. Donelaičio ir K. Petrausko gatvių susikirtimo zonoje, Žemės ūkio rūmams priklausančiame sklype.
Ten pastatyti įvairios paskirties daugkartinio naudojimo paviljonai. Jų statyba pasirūpino Žemės ūkio rūmų Statybos skyrius.
Parodoms rengti Žemės ūkio rūmai, be Kauno, dar dvylikoje miestų turėjo nuosavus arba 36 metams išnuomotus nuo 1 iki 4,5 ha dydžio žemės sklypus. Parodas per 10 metų aplankė 412660 lankytojų. Piniginių premijų iš viso išmokėta 396391 Lt.
Specialiosios parodos, skirtos vien tik dailiųjų amatų ir kitokiems namų ūkio gaminiams eksponuoti, vykdavo dažniausiai pasibaigus ilgesnės trukmės namų ūkio, dailiųjų amatų kursams arba baigiantis mokslo metams šio profilio žemės ūkio mokyklose. Dar būdavo rengiamos vien tik smulkiųjų ūkio šakų parodos, kuriose paprastai rodyti įvairūs sodininkystės, daržininkystės, bitininkystės eksponatai – išauginti vaisai ir daržovės, bičių produktai, aviliai, žemės ūkio padargai, sodų priežiūros priemonės.
Prie nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio pažangos yra daug prisidėjusi spauda. Žemės ūkio rūmai įvertindami spaudos vaidmenį propaguojant žemės ūkio mokslo žinias nuo pirmųjų savo veiklos metų ėmėsi leidybos darbo.
Rūmų Spaudos skyrius leidybine veikla gana greit prilygo stambiai žemės ūkio literatūros leidyklai. Buvo leidžiami laikraščiai ir žurnalai, knygos ir brošiūros, bukletai ir lapeliai. Tarp ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje leidžiamų laikraščių dideliu populiarumu pasižymėjo ,,Ūkininko patarėjas“. Jis turėjo 80–90 tūkstančių prenumeratorių ir buvo spausdinamas didesniu negu 100 tūkst. egz. tiražu. Be to, buvo vienas pigiausių savaitinių laikraščių.
Labai mėgiami buvo reguliarūs ,,Ūkininko patarėjo“ priedai: ,,Darbai sodyboje“, ,,Sodas ir daržas“, ,,Namų pramonė“, ,,Audimas“, ,,Šeimininkė“.
Taip pat leisti dvisavaitinis žurnalas ,,Naujoji sodyba“, skirtas smulkiosioms ūkio šakoms, ir kas mėnesį išeinantis žemės ūkio politikos ir mokslo žurnalas ,,Žemės ūkis“.
Be smulkesnių knygelių, brošiūrų, lapelių ir plakatų kaimui aktualiais klausimais, Žemės ūkio rūmai leido dar visokius neperiodinius leidinius. Paminėtinas ,,Žemės ūkio kalendorius“. Jis buvo skiriamas žemės ūkio specialistams ar daugiau išsilavinusiems ūkininkams ir atstojo agronominį žinyną. Taip pat Žemės ūkio rūmai išspausdino dideliu tiražu ne vieną vertingą parankinę knygą, turėjusią didelį pasisekimą kaime. Prie dailiųjų amatų prestižo palaikymo ir populiarinimo daug prisidėjo Žemės ūkio rūmų aktyvi propagandinė veikla. Sodžiaus meistrus liaudiškumo dvasia auklėjo Žemės ūkio rūmų leidinių serijos ,,Sodžiaus menas“ albumai.
Žemės ūkio gamybos modernizavimas
Švietėjiška Žemės ūkio rūmų veikla sudarė tik dalį žemės ūkio kultūros kėlimo darbo. Kita dalis – tai materialinė ir finansinė parama ūkininkams, siekiantiems modernizuoti savo ūkius, kad didėtų žemės ūkio produktų gamyba ir gerėtų jų kokybė.
Žemės ūkio rūmai pradėjo veikti, kai žemės reforma ir kaimų skirstymas vienkiemiais jau buvo gerokai įsibėgėję. Padaugėjo ūkininkų, kurie entuziastingai siekė nors ir labai sunkiomis sąlygomis iš savo žemės išspausti kuo didesnę naudą.
Visam kraštui iškilo uždavinys atsisakyti pirmykštės dvarams ir stambiems ūkiams būdingos ūkininkavimo krypties, besiremiančios grūdų ir linų pluošto gamyba, ir pereiti prie gyvulių ūkio stiprinimo. Tam reikėjo išplėsti pašarinių žemės ūkio augalų pasėlius, todėl buvo didinami dirbamos žemės plotai. Buvo atsisakoma dalies juodųjų pūdymų. Į žemės ūkio gamybą buvo įtraukti anksčiau nenaudoti ar tik iš dalies naudoti plotai. Daugelis jų buvo šlapi, apžėlę krūmais arba akmenuoti. Taigi jų panaudojimas turėjo prasidėti sausinimo ir sukultūrinimo darbais.
Žemės ūkio rūmams teko užsiimti darbais, susijusiais su nusausintų žemių sukultūrinimu ir panaudojimu. Nuo 1935 m. Žemės ūkio rūmuose pradėjo dirbti iš Žemės ūkio ministerijos reguliariai komandiruojami melioracijos specialistai.
Ūkininkai taip pat buvo pašalpomis skatinami įsigyti įvairių kultūrinėms pievoms įrengti reikalingus padargų. Išmokėta pašalpų 64224 Lt. Nuo 1937 m. pradėjo veikti pirmieji du traktorių punktai nusausintoms pelkėms kultūrinti. Žemių kultūrinimo darbai žymiai paspartėjo. Kasmet būdavo įsigyjama vis daugiau traktorių ir kito inventoriaus. Taip pat buvo skatinamas nusausintų pelkių dirbimas ir privačiais traktoriais. Kadangi vieno ha paruošimas sėjai kainavo apie 47 Lt, o iš ūkininkų būdavo imama už visus darbus mažiau, tai Žemės ūkio rūmams teko primokėti prie kiekvieno paruošto sėjai žemės hektaro iš pradžių po 12 Lt, o vėliau net 17 Lt. Taip pat būdavo duodamos pašalpos iki 75 proc. mineralinių trąšų kainos.
1928–1939 m. krašte buvo įrengta 27,5 tūkst. ha kultūrinių pievų ir ganyklų. Tačiau kad būtų patenkinti modernėjančios gyvulininkystės poreikiai, reikėjo didinti pasėlių derlingumą. To Žemės ūkio rūmai ėmėsi pirmiausia plėsdami Žemės ūkio ministerijos pradėtą įrengti javų valymo punktų tinklą ir jį papildydami naujomis mašinomis. Javų valomosioms mašinoms įsigyti Žemės ūkio rūmai teikdavo pašalpas nuo 25 iki 75 proc. (vėliau sumažinta iki 50 proc.) mašinų vertės. Greta javų valymo punktų ūkininkams buvo teikiamos pašalpos ne tik valomosioms mašinoms, bet ir kitoms mašinoms, kaip sėklų beicavimo, žemės dirbimo, sėjamosioms, įsigyti. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje šitaip buvo platinamos dar ir mašinos, reikalingos pašarinių žolių, šakniavaisių ir daržovių sėkloms auginti.
Nuo 1930 m. Žemės ūkio rūmai pradėjo steigti Žemės ūkio mašinų ir įrankių bendro naudojimo ratelius. Rateliai pirkdami žemės ūkio mašinas gaudavo iki 50 proc. mašinų vertės pašalpas. Jų veiklą prižiūrėjo Žemės ūkio rūmų agronomai.
Nuo 1935 m. Žemės ūkio rūmai ėmėsi ir linininkystės pertvarkymo darbų, o po labai šaltos 1928/1929 m. žiemos suskato raginti ūkininkus sodinti naujus sodus parenkant šalčiui atsparias geras vaismedžių veisles ir kokybiškai išaugintus medelius.
XX a. pirmoje pusėje cheminė kova su sodų kenkėjais ir ligomis dar nebuvo išplitusi. Tam Žemės ūkio rūmai per apskričių agronomus ir smulkiųjų ūkio šakų instruktorius parinkdavo sodininkystę mėgstančius ūkininkus, kad ten būtų atlikti nemokami sodo purškimo darbai. Be to, buvo duodamos ūkininkams pašalpos sodų purkštuvams įsigyti. Gerėjant vaisių kokybei prasidėjo obuolių ir uogų eksportas. 1932 m. buvo įvesta obuolių eksporto kontrolė Žemės ūkio rūmų agronomams prižiūrint, kad vaisiai atitiktų standartinį dydį, nebūtų sugadinti kenkėjų ir ligų, kokybiški. Auginantiems medelius ūkininkams būdavo duodamos pašalpos ir vielos tinklui, kuriuo galėtų apsitverti medelynus, įsigyti.
Žemės ūkio rūmai rūpinosi ir bitininkyste. O nuo 1928 m. pradėta domėtis tabako auginimo išplėtimu. Atkreiptas dėmesys ir į veislinių daržovių sėklos platinimą.
Augant pasėlių plotams, didėjant bendrai augalininkystės produkcijai geri poslinkiai vyko ir gyvulininkystėje. Didėjo gyvulių skaičius, kilo produktyvumas, bet svarbiausia – keitėsi gyvulininkystės kryptis. Be tokio pasikeitimo nebūtų buvę įmanoma Lietuvai įsitvirtinti Vakarų pasaulio žemės ir maisto produktų rinkoje. Pagrindinis dėmesys skirtas pieno ir bekoninių kiaulių gamybai.
Žemės ūkio rūmų sąskaitybos ir ekonomikos biuro duomenimis, 1937–1938 ūkiniais metais gyvulininkystės prekinė produkcija jau sudarė 57,5 proc. nuo bendrosios produkcijos ir toli pralenkė 1913 m. prekinės produkcijos lygį. Taigi Lietuvoje gana sparčiai formavosi prekinis žemės ūkis. Pagal nepriklausomo gyvenimo metais žemės ūkio pažangos tempus žymus mūsų agrarininkas prof. J. Krikščiūnas Lietuvą priskyrė prie Europoje pirmoje vietoje esančių valstybių. Prie šių pasiekimų daug prisidėjo Žemės ūkio rūmai paruošdami krašto ūkininkus gyvulių ūkio pertvarkai ir talkindami Žemės ūkio ministerijai ją įgyvendinant.
Šio pobūdžio veikla prasidėjo nuo gyvulių veislininkystės darbo sutvarkymo. Žemės ūkio rūmai šį darbą perėmę iš Žemės ūkio ministerijos išplėtė pašalpų teikimo apimtį, bet apribojo veislių pasirinkimą.
Prieš Žemės ūkio rūmams perimant gyvulių veislininkystės tvarkymo darbus Žemės ūkio ministerija jau buvo pradėjusi valstybiniuose ir kituose pagal sutartis su ministerija privalančiuose laikyti reproduktorius ūkiuose kurti vadinamuosius valstybinius kergimo punktus. 1939 m. pabaigoje Žemės ūkio rūmų prižiūrimi veikė 166 eržilų, 271 bulių, 416 avinų ir 68 kuilių kergimo punktai.
Svarbi Rūmų veiklos sritis buvo ir arklininkystė. Taip pat iki Žemės ūkio rūmų įkūrimo nebuvo sistemingai dirbama ir paukštininkystės srityje. 1928 m. Žemės ūkio rūmai ėmėsi nuoseklaus darbo skirdami pašalpas veisliniams paukščiams ir jų kiaušiniams, vielos tinklui tvoroms, aikštelėms prie paukštidžių aptverti pirkti, paukštidžių vidaus įrangai ir inventoriui įsigyti.
Žemės ūkio rūmai išplėtojo galvijų produktyvumo kontrolės darbą. Sėkmingai besiplečiantis galvijų kontrolės darbas Žemės ūkio rūmų specialistams kėlė naujus uždavinius – nuo galvijų pereiti prie kitų žemės ūkio gyvulių kontrolės. Žemės ūkio rūmai taip pat rūpinosi ir kailinių žvėrelių ūkiu.
Darbus, susijusius su gyvulių veislininkyste, Žemės ūkio rūmai vykdė pirmiausia remdamiesi gyvulių augintojų organizacijomis. Žemės ūkio rūmai jas globojo skirdami pašalpas instruktoriams išlaikyti ir jų kelionių išlaidoms padengti. Taip pat jiems buvo leista nemokamai naudotis Žemės ūkio rūmų patalpomis su telefonu ir kitais komunaliniais patarnavimais. Savo ruožtu gyvulininkystės organizacijos užsiėmė konkrečia veikla vykdydamos pagal Žemės ūkio rūmų nurodymus veislinių gyvulių kontrolės darbą, rūpinosi kergimo punktų tinklo plėtra, platino veislinių gyvulių prieauglį, dalyvaudavo veislinių gyvulių parodose. Tačiau pats svarbiausias jų darbas buvo veislinių gyvulių atranka įrašymui į kilmės knygas.
Per Pirmąjį pasaulinį karą ir nepriklausomybės kovas daug pastatų kaimuose buvo sugriauta ar sudeginta. O įvykdžius žemės reformą ir bežemiams bei mažažemiams išdalinus dvarus, kaimus išskirsčius vienkiemiais Lietuvoje atsirado daug naujų ūkių. Tad kaimuose buvo nemažai žmonių, kuriems reikėjo statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkinius trobesius, remontuoti senus pastatus.
Dėl to 1929 m. Žemės ūkio rūmuose buvo įsteigtas Statybos skyrius. Jo paskirtis dvejopa: pirma – ruošti kaimui reikalingų statinių projektus, teikti patarimus ūkininkams apie patogių, stiprių, pigių ir geros išvaizdos ūkinių trobesių statybą, jų įrangą ir išdėstymą sodyboje, antra – projektuoti bei prižiūrėti statybas, atliekamas patiems Rūmams reikalingų pastatų. Pagrindinis Žemės ūkio rūmų Statybos skyriaus centro darbuotojų darbas buvo reikalingų žemės ūkio trobesiams statyti projektų, jų detalių, statybinių medžiagų kiekių skaičiavimų ruošimas ir sąmatų sudarymas. Centre dirbantys specialistai skyrėsi nuo kitų žinybų statybos specialistų dideliu universalumu. Jiems tekdavo projektuoti nuo gyvenamųjų namų, visų rūšių gyvulių tvartų, daržinių, jaujų, sandėlių iki pirčių, skalbyklų, šiltnamių, pieninių, kaimo plytinių, kalkinių, šulinių, linmarkų, žaibolaidžių ir t. t.
Be to, reikėjo rengti kaimo statybas liečiančius įvairius teisinius dokumentus (nuostatus, taisykles, planus, įstatymų projektus). Žemės ūkio rūmai kasmet skirdavo daug lėšų pašalpoms tiems ūkininkams, kurie statydavo ir įrengdavo žemės ūkio trobesius pagal Rūmų nurodymus.
Žemės ūkio rūmų Statybų skyriaus tiesioginiu rūpesčiu dar buvo Rūmams priklausančių įstaigų įvairios paskirties pastatų projektavimas ir statybos priežiūra. Dar 1929 m. Žemės ūkio rūmų suvažiavime valdyba kėlė nuosavų patalpų statybos klausimą. Buvo rūpinamasi iš Kauno miesto gauti Donelaičio gatvėje, ties Parodos aikšte, esantį žemės sklypą, kuriame būtų galima pastatyti pastatą Žemės ūkio rūmams. Dar tais pačiais metais Statybos skyriaus vedėjas K. Reisonas paruošė Žemės ūkio rūmų projektą. 1930 m. vasarą rangovai D. ir G. Ilgovskiai laimėję Žemės ūkio rūmų statybos konkursą pradėjo statybos darbus. 1931 m. rugsėjo 1 d. į dar galutinai neįrengtus Žemės ūkio rūmus įsikėlė visi padaliniai ir įstaigos. Statyba užbaigta 1931 m. lapkritį.
Žemės ūkio rūmai 1927–1928 m. perimdami didesnę dalį žemės ūkio kultūros kėlimo darbo iš Žemės ūkio ministerijos rado pradėtus tvirtus kooperatyvizmo pamatus. Jiems tik reikėjo tęsti ministerijos pradėtą darbą, orientuojant ta kryptimi ir visų aplink Žemės ūkio rūmus susibūrusių visuomeninių, kultūrinių ir ekonominių organizacijų veiklą.
Greitai labai svarbiu Rūmų rūpesčiu pasidarė pramoninė kooperacija, kadangi vis daugiau būdavo eksportuojama perdirbtos žemės ūkio produkcijos. Teikti visapusišką pagalbą kooperatinėms organizacijoms ir įmonėms, iš kurių, beje, ,,Lietūkis“ ir ,,Pienocentras“ buvo nuolatiniai Žemės ūkio rūmų nariai, buvo pavesta Žemės ūkio rūmams.
Kadangi prie ,,Pienocentro“ atsiradimo gana daug prisidėjo Žemės ūkio rūmai, tai ,,Pienocentro“ nariams – pieno perdirbimo bendrovėms Rūmai visą laiką skyrė išskirtinį dėmesį. Jis pasireiškė nuolatine bendrovių veiklos priežiūra, atitinkamų specialistų išlaikymu ir gana žymiomis finansinėms pašalpomis gamybai remti. Daug buvo rūpinamasi naujų pieninių steigimu ir jau veikiančių pieninių stiprinimu bei plėtra. Visi su tuo susiję darbai telkėsi Žemės ūkio rūmų Gyvulininkystės skyriuje.
Paskutinis didelis darbas nepriklausomoje Lietuvoje, atliktas aktyviai dalyvaujant Žemės ūkio rūmams, tai Kooperatyvų sąjungos ,,Linas“ įkūrimas 1939 m. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui kooperatyvai savo rankose jau turėjo 8 proc. Lietuvos linų prekybos ir eksporto.
Žemės ūkio rūmai savo nario – ,,Lietūkio“ darbuose reiškėsi daugiausia kiek kitokio pobūdžio veikla. Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga ,,Lietūkis”, kaip ūkininko interesų gynėjas, stengėsi padaryti Lietuvos prekybą tiesioginę ir rūpinosi Lietuvos prekių (grūdų, sėklų, linų pluošto ir sėmenų) kokybės gerinimu, kad jos turėtų gerą vardą užsienio rinkose ir už jas būtų mokama derama kaina. Kartu tai kėlė Lietuvos valstybės prestižą. Per žemės ūkio kooperaciją augo pasitikėjimas savo jėgomis. Vyko kaimo visuomenės sąmonėjimas.
Prie kooperatyvizmo dvasios ugdymo labai daug prisidėjo Žemės ūkio rūmų agronomai ir kiti specialistai. Jie stovėjo daugelio kooperatyvų priekyje: vienur – kaip valdybų pirmininkai, kitur – kaip valdybų nariai ar administratoriai, dažniausiai iš karto net keliuose kooperatyvuose.
Per visą nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpį Žemės ūkio rūmų buvo plačiai propaguojamos kooperacijos idėjos. Kooperacija pasidarė viena svarbiausių priemonių įvairioms ekonominėms programoms įgyvendinti. Vyriausybė per Žemės ūkio rūmus ir tiesiogiai visaip rėmė kooperacinį judėjimą. Per kooperatines organizacijas keitėsi krašto žemės ūkio profilis – greitai pereita iš laukų ūkio į gyvulių ūkį, sukurta žemės ūkio produktų perdirbamoji pramonė, išplėtotas eksportas, išvengta didesnės suirutės siautėjant pasaulinei ekonominei krizei ir prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje pradėta vykdyti kooperatyvų koncentracija daug prisidėjo prie to, kad pačiais sunkiausiais ekonominės depresijos metais nenutrūko žemės ūkio gaminių eksportas.
Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos veikla
Kraštui, iškėlusiam sau uždavinį siekti visapusiškos žemės ūkio pažangos, pirmiausia reikėjo tam darbui paruošti jaunimą. 1929 m. pavasarį, kai Žemės ūkio rūmuose buvo svarstoma, koks turi būti ūkininkų švietimas, apsistota prie jaunųjų ūkininkų organizacijos sukūrimo. Taigi 1929 m. rugsėjo 5 d. Žemės ūkio rūmų švietimo komisija nutarė pradėti Lietuvoje steigti jaunųjų ūkininkų ratelius.
Ratelių tikraisiais nariais galėjo būti asmenys nuo 10 iki 20 m. Jiems vadovauti Žemės ūkio rūmai skirdavo vadovus daugiausia iš pradžios mokyklos mokytojų. Taip pat rateliais rūpinosi iš apylinkės žmonių sudarytos globos tarybos. Nuo 1936 m. atsirado dar ir apskričių ratelių globos tarybos. Paramą ratelių nariai gaudavo tomis pačiomis sąlygomis kaip ir visi ūkininkai.
Visi Lietuvoje veikiantys rateliai buvo sutelkti į Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungą. Organizacija tapo savarankiškesnė, mažiau priklausoma nuo Žemės ūkio rūmų. Ji perėjo tiesioginėn Žemės ūkio ministerijos žinion. Vis dėlto Žemės ūkio rūmai nebuvo atleisti nuo artimo bendradarbiavimo su sąjunga. Ją, kaip autonominį padalinį, aptarnaudavo Žemės ūkio rūmų darbuotojai. Visose apskrityse taip pat dirbo sąjungos instruktoriai, o kai kur dar ir instruktorės mergaičių veikla rūpintis.
Ratelių veikla nebuvo pabira ar atsitiktinė. Ją sudarė trys sritys: gamybinė, kultūrinė ir visuomeninė. Gamybai jaunieji ūkininkai skyrė didžiausią dėmesį. Ši veikla buvo vykdoma pagal tam tikrą programą, kuri susidėjo iš žemės ūkio ir namų ūkio darbų. Žemės ūkio darbai daugiausia būdavo skiriami susipažinti su daržovių, vaiskrūmių ir vaismedžių auginimu. Tam jaunieji ūkininkai buvo skatinami gauti žemės sklypą arba savo tėvų žemėje turėti asmeninį 50–100 m2 daržą, kur iš sėklų ar iš daigų būtų galima išauginti visokių daržovių. Viename žemės sklype dirbantys nariai kurdavo gamybinius kooperatyvus. Lietuvoje garsėjo Dotnuvos, Obelių, Judrėnų, Vadžgirio kooperatinai daržai, kooperatiniai medelynai, kooperatiniai bitynai. Tai buvo pirmoji kooperatinės veiklos mokykla, kurią labai palankiai vertino didieji Lietuvos žemės ūkio kooperatyvai, noriai teikdami tokiems jaunųjų ūkininkų kooperatyvams visokeriopą paramą.
Nelikdavo pamiršti ir gyvuliai. Dažniausiai būdavo pasirenkami auginti paukščiai (vištos, antys, žąsys, kalakutai), triušiai ir kiti kailiniai žvėreliai, paršeliai, avys, kumeliukai, veršeliai. Buvo mokomasi bitininkauti, o vienu metu bandyta imtis šilkininkystės ir auginti šilkaverpius.
Namų ūkio gamybos darbai buvo skirtingi berniukams ir mergaitėms. Berniukai mokydavosi meistrauti paprasčiausius darbo įrankius ir baldus, susipažindavo su trobesių dažymo, šaltkalvystės darbais. Mergaitės užsiimdavo siuvimo, mezgimo, audimo, virimo, konservavimo, skalbimo ir kitais namų apyvokos darbais.
Kiekvienas jaunasis ūkininkas iš Žemės ūkio rūmų gaudavo gamybos knygelę. Čia turėdavo užrašyti svarbesnius su gamyba susijusius įvykius, gamtos reiškinius, registruodavo atliktus darbus ir apskaičiuodavo gamybos rezultatus – pelną ir nuostolius.
Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos narių veikla rėmėsi gražiu, draugišku tarpusavio lenktyniavimu. Nariai labai mėgo įvairias ekskursijas. Kasmet būdavo rengiama įvairių švenčių. Jaunieji ūkininkai tvarkydavo, prižiūrėdav