2012 m. pabaigoje Valstiečių laikraštyje (gruodžio 22 d., Nr.102) buvo atspausdintas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyr. specialistės Jurgitos Navickaitės straipsnis "Naujadarai gali klaidinti vartotojus", kuriame autorė baiminasi, „kad pastaraisiais metais rinkoje atsiradę nauji bičių produktų pavadinimai kartais klaidina ne tik vartotojus, bet ir pačius bitininkus“. Todėl, kaip rašo J. Savickaitė, net reikėjo patikrinti, ar bičių duona ir bičių duonelė yra tas pats produktas: „Patikrinus paaiškėjo, kad tai ne naujas bičių produktas, o ta pati bičių duona“. Kaip sako žmonės, kartais pasiklystama ir tarp dviejų pušų.

Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad junginys bičių duonelė nėra naujadaras bitininkystės literatūroje ir bendrinėje lietuvių kalboje. Jis nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio įsitvirtino bitininkystės ir apiterpijos literatūroje ir jau vartojamas beveik 35 metus. Pirmasis jį, matyt, pradėjo vartoti 1979 m. išleistuose Metodiniuose nurodymuose bitininkystės laboratoriniams darbams (34 p.) tuometinės LŽŪA bitininkystės dėstytojas Justinas Straigis (1935–2004).

Šio termino bičių duonelė atsiradimas yra susijęs su susidomėjimu XX a. septintajame dešimtmetyje bičių produktų gydomosiomis ir profilaktinėmis savybėmis (bičių pienelio, bičių nuodų, žiedadulkių). Nuo XIX a. pirmųjų bitininkystės leidinių (D. Zetegasto, 1801 ir kt.) žiedų dulkės (žiedadulkės) perkeltine prasme (metaforiškai) buvo vadinamos bičių duona. Šis metaforiškas žiedų dulkių sinonimas buvo atkartotas visuose XIX ir XX amžiaus pirmosios pusės bitininkystės leidiniuose, rašytojos Šatrijos Raganos knygelėse apie bitininkystę ir net prof. J. Kriščiūno visuose vadovėlio Bitininkystės leidimuose (1933–1961). Šatrijos Ragana 1922 m. išleistoje knygelėje rašo: „Iš dulkelių bitės dirba maistą perams ir pačios jas valgo. Dėlto vadina jas bičių duona“ (M. Pečkauskaitė. Lietuvos bitininkas, 1922, 17 p.). Prof. J. Kriščiūnas 1961 m. Bitininkystės leidimo vadovėlyje terminą bičių duona taip pat vartoja kaip žiedų dulkių (žiedadulkių) sinonimą: „Parnešusios duoną į avilį, bitės antros kojų poros akstinėliais duonos kamuolėlius iš gurbelių išmeta stačiai į korio akelę“ (112 p.). Toks žiedadulkių ir bičių duonos sutapatinamas būdingas ir kai kuriems to meto straipsniams, kuriuose bičių duona ir žiedadulkės rašomos su brūkšneliu (Mūsų sodai, 1966, Nr. 2, 16 p.;1969, Nr. 1, 7 p. ir kt.). Kai pradėta domėtis žiedadulkių gydomosiomis savybėmis, pradėta suvokti, kad bičių renkamos žiedadulkės ir bičių duona – tai du skirtingi bičių produktai. Matyt, reikėjo atsiriboti nuo ilgai trukusio termino bičių duona kaip žiedų dulkių (žiedadulkių) sinonimo vartojimo. Periodinėje spaudoje pradėta aiškinti, kad bičių duona – tai užkonservuotos žiedadulkės (Mūsų sodai, 1966, Nr. 4, 15 p.). J. Straigis skliausteliuose patikslina, kad bičių duoną – tai rauginys (žr. Bičių ganyklos, 1974, 10 p.). Bičių duonai pavadinti reikėjo tokio termino, kuris neturėtų dviprasmiškos potekstės, t. y. nebūtų žiedų dulkių (žiedadulkių) sinonimu. Taigi 1979 m. J. Straigio Metodiniuose nurodymuose bitininkystės laboratoriniams darbams imtas vartoti terminas bičių duonelė – žiedadulkių rauginys (tiesiog silosas), dietinis ir gydomasis produktas (34 p.).

Nuo 1979 m. terminas bičių duonelė bitininkystės ir apiterapijos literatūroje, išskyrus kai kuriuos leidinius (pvz. Bitininko žinynas, 1987), buvo vartojamas dažniau negu bičių duona. Tuo nesunku įsitikinti, pavarčius šio laikotarpio bitininkystės ir apiterapijos literatūrą. Tai prof. J. Straigio vadovėliai Bitininkystė (1984, 1994), doc. A. Baltuškevičiaus knygelės Bičių produktai – žmonių sveikatai dvi laidos (1995, 2003), straipsnių rinkinys Bičių produktai – sveikatos šaltinis (2000), J. Puišio knygelės Bičių ūkis (2004, 3 ir 4 kn.), Pr. Karoso Bitininkystė kiekvienam (2000) ir Bitininkavimo mokykla (2005), D. Tamašauskienės ir Ž. Šolio Bičių ligos ir jų profilaktika (2005), straipsnių rinkinys Apiterapija ir bitininkystė (2009), V. Kibirkščio Darbštuolės bitės (2009), R. Mačienės, J. Račio, A. Svirskio ir D. Tamašauskienės parengta mokomoji medžiaga Verslinė bitininkystė (2009, 103-104 p.), prof. A. Gendrolio monografija Žiedadulkės ir bičių duonelė (2012), M. Močiškytės Bitininkystės konsultantė pataria (2003, 2012), Anykščių bitininkų draugijos leidinys Anykščių krašto bitininkai (2013) ir t.t. Pasitaiko leidinių, kuriuose vartojami abu minėto termino variantai (pvz., str. rinkinyje Sveikata ir bičių produktai, 1991), trūksta terminų vartojimo nuoseklumo, bet tai jau, matyt, leidinių redaktorių problema.

Šį sąrašą būtų galima papildyti, tačiau ir iš jo aišku, kad per pastaruosius 35 metus bitininkystės ir apiterapijos literatūroje vis labiau įsitvirtino terminas bičių duonelė. Jis dažnai buvo vartojamas ir bitininkų periodinėje spaudoje (žurnale Lietuvos bitininkas, „Valstiečių laikraščio“ priede Bičių avilys ir kt.). Pavyzdžiui, LBS žurnale Lietuvos bitininkas nuo pat jo leidimo pradžios pirmenybė buvo teikiama bičių duonelei (žr.: 1991-2008, Nr. 1, 6, 14, 17, 18, 35,37, 39, 43, 44, 50, 54 ir kt.).

1989 m. išleistoje prof. J. Straigio knygelėje Bičių metai buvo įdėtas trumpas bitininkystės terminų žodynėlis, kuriame pateiktas bičių duonelės terminas be jo pamatinio sinonimo. Šis žodynėlis pakartotinai buvo atspausdintas 1993 m. išleistame prof. J. Straigio vadovėlyje Bitininko pradžiamokslis ir 2002 m. knygoje Mėgėjiška bitininkystė, taip pat žurnale Lietuvos bitininkas (nuo 1991 metų leidžia LBS). Šios keturios žodynėlio publikacijos, be abejo, bitininkystės literatūroje padėjo įsitvirtinti terminui bičių duonelė.

Kalbiniu požiūriu žodžių junginys bičių duonelė taip pat nėra naujadaras. Duonelė yra mažybinis daiktavardis (kalbotyroje jie vadinami deminutyvais), t. y. vedinys, padarytas iš pamatinio žodžio duona kamieno. Jis yra nurodomas ir lietuvių kalbos žodynuose. Bitininkai bičių duonelę tiesiog vadina duonele ( žr. kn. Anykščių krašto bitininkai, 2013). Kilus ginčiui tarp apiterapeutų ir Bitininkų sąjungos prezidento dėl termino bičių duonelė vartojimo, gydytoja apiterapeutė dr. D. Stasytytė-Bunevičienė kreipėsi į Valstybinę kalbos inspekciją. Buvo gautas išsamus šios inspekcijos viršininko Donato Smalinsko atsakymas, kuriame rašoma: „Taigi su deminutyvu sudarytas posakis bičių duonelė yra įprastas bitininkystės pavadinimas, kaip ir dalis kitų šios priesagos darinių, turinčių kokią nors specialią reikšmę, pvz., gaidelis – „toks grybas, voveraitė“, girnelė – „kojos kelio roputė“ (DLKG, 90 p.)“.

Kokie yra pagrindiniai termino reikalavimai? Terminologo dr. K. Gaivenio knygoje Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys (2002) rašoma: „1) sąvokos pobūdis: 2) tiksliai apibrėžta reikšmė; 3) sąvokos specialumas; 4) vienareikšmiškumas; 5) sinonimų neturėjimas ir kt.“ (13 p.).

Mažybiniai daiktavardžiai, kurie vartojami bitininkystės literatūroje, visiškai atitinka šiuos terminų reikalavimas ir jų požymius, nes šiuo atveju terminams jie suteikia objekto mažumo ir specialumo reikšmes. Pavyzdžiui, terminas bičių duona asocijuojasi su pamatinio žodžio duona reikšme. Tačiau šios abi duonos pagal savo sudėtį, dydį ir jų gamybos būdus labai skiriasi. Deminutyvas duonelė šiam terminui suteikia išskirtinumą, pabrėžia jo specialumą ir vienareikšmiškumą, todėl jis labiau priimtinas negu terminas bičių duona, kuris ilgą laiką buvo vartojamas kaip žiedų dulkių sinonimas. Terminas bičių duonelė, matyt, atsirado pagal analogiją su kitais mažybiniais daiktavardžiais, kurių gausu bitininkystės literatūroje (bičių pienelis, korio akelės, vaško veidrodėliai, vaško pleiskanėlės, žiedadulkių kamuolėliai, kojų gurbeliai ir t.t.).

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, matyt, pasikliaudama nekompetetingais patarėjais, 2011.01.26 d. įsakymu Nr.B1-27 rekomenduodama vartoti tik vieną terminą (bičių duona) ir tuo pačiu drausdama vartoti ilgai vartojamą ir kalbiniu požiūriu taisyklingai sukurtą terminą (bičių duonelė), pati klaidina bitininkus ir bičių produktų vartotojus. Bendrinė kalba ir terminija negali būti tvarkoma įstatymais, įsakymais ar kitais valstybinių institucijų teisės aktais ir nutarimais. Dabartinės lietuvių kalbos žodyno vyriausiasis redaktorius doc. St. Keinys rašo: „Valstybės įstatymai, rodos, jokių terminų netvirtina ir nepadaro jų privalomų. Tai, kad į įstatymus jų rengėjai įdeda ir neįprastų terminų, kad kartais kaitalioja nusistovėjusius ir išmanančių tą darbą žmonių priimtus terminus (mano paryškinta – V. S.), kad įstatymuose nesunku rasti ir šiaip įvairių kalbos negerovių, tik patvirtina, kad valstybės įstatymai nėra kalbos įstatymai“ (St. Keinys. Dabartinė lietuvių terminologija, 2005, 413 p.).

Taigi, kas ką klaidina?

Doc., humanitarinių mokslų dr. Vytautas Salinka